Įrašai, turintys ‘kilimai‘ žymę
Ir profesionalūs kilimų gamintojai, ir patys kilimų mėgėjai-vartotojai, pastebi, kad viena iš svarbiausių (bet ir probleminių) kilimo savybių yra teisingas kiekvienos iš jo siūlių susijungimas. Siūlės, kurios nėra sujungtos teisingai, maža to, kad atrodo neestetiškai, bet ir sukelia kilimo plyšimą, įtrūkimą ir išsiardymą, ir vaikščioti jais nesaugu. Jei ketinate be rūpesčių naudotis savo kilimine danga, atsižvelkite į 5 galimas problemas, kurių patariama vengti, kad padaryti kilimo siūles praktiškai nematomomis.
Pažįstama situacija – žvakės vaškas išsiliejo ant kilimo, ant drabužių, staltiesės. Išsileidusi žvakės medžiaga gali būti
ne tik bičių vaškas, bet ir šiuolaikinis parafinas, ir stearinas – tačiau po išsiliejimo ir sukietėjimo pašalinti juos
visus vienodai sunku. Tai ne grietinė ir ne uogienė, vien drėgnu skudurėliu neišvalysi.
Bet neskubėkite nešti kilimą ar paltą su vaško dėmėm į cheminį valymą. Viską galite nemokamai atlikti patys, namų sąlygomis.
Netieskite kilimo ant ką tik išplautų grindų. Palaukite, kol jos išdžius: drėgmė – kilimų priešas.
Kilimą galima valyti šitaip: apiberkite jį keliomis saujomis druskos ir ją nušluokite šluota, pavirinta vandenyje su skalbikliu. Druskos likučius susiurbkite dulkių siurbliu.
Renkantis kiliminę dangą, verta atkreipti dėmesį iš kokio pluošto – sintetinio ar natūralaus yra pasirinktas gaminys. Nuo viso to priklauso grindų dangos savybės bei paskirtis. Sintetinė danga atspari mechaniniam gniuždymui, dilimui, drėgmei, cheminių medžiagų poveikiui, slopina triukšmą. Ją rekomenduojama tiesti vonios kambaryje. Tuo tarpu natūrali yra neatspari drėgmei, joje gali atsirasti grybelis. Tačiau sintetinė danga turi ir trūkumų, nauja ji gali skleisti specifinį kvapą, todėl reikia gerai vėdinti patalpas.