Melisa, vienas seniausių aromatinių prieskonių ir vaistinių augalų, buvo žinoma jau prieš du tūkstančius metų. Ją augino romėnai. Melisos lapuose gausu vitamino C ir eterinio aliejaus. Anksti pavasarį ši žolė pagardins, praturtins vitaminais salotas. Tinka jauni, švieži lapeliai. Juos geriau sudraskyti rankomis, o ne pjaustyti. Šviežiais lapais galima gardinti padažus, sriubas. Melisos lapai prieskoniams naudojami kaip citrinos pakaitalas. Kai kas jų įmaišo net į varškę, pieną. Melisa suteikia malonų skonį mėsos, žuvies, grybų patiekalams, yra dedama į paukštienos, kiaušinių valgius. Ja aromatizuojamas likeris, gaiva, vynas. Tai labai švelnus prieskonis, greitai prarandantis aromatą, tad dėkime jo valgio gaminimo pabaigoje, t.y. likus 1-3 min., arba į paruoštą patiekalą. Džiovinti lapai, kaip ir švieži, naudojami arbatai ir kaip prieskonis. Lapai renkami prieš žydėjimą. Jų negalima džiovinti orkaitėje esant didelei temperatūrai, nes greitai išgaruoja eteriniai aliejai. Džiovintos melisos galima įsigyti vaistinėse.

Dar melisa vadinama širdies žole, širdies ramintoja, nes vartojama nuo isterijos priepuolių. Kadangi melisa ramina, naudojama sutrikus skrandžio ir žarnyno, širdies darbui, miegui, kilus nerimui. Be to, ji žudo bakterijas. Melisos arbata geriama persišaldžius, sergant gripu, astma, kai pykina, padidėjus kraujo spaudimui.

Melisos eterinis aliejus atpalaiduoja ir suteikia jėgų. Pakanka maudantis įlašinti į vonią keletą lašų. Galima į vonią įpilti džiovintos melisos nuoviro.

Manoma, jog džiovinti lapai ne tik gaivina patalpą, bet ir atbaido uodus.