Dabar gausu greitai išverdamų košių. Kai kurias paruošti užtrunka vos kelias minutes. Tačiau tikrų (neskaldytų, nesmulkintų) grūdų košės sveikatai naudingesnės.

Paprasčiausia išvirti grikių košę. Kodėl? Nes kiekvienas grikio grūdelis turi gerą natūralų apsauginį dangalą ir virdamas neišskiria krakmolo. Sunku sugadinti grikių košę, tačiau pasitaiko. Kiekvienam grikių kruopų tūrio vienetui reikia imti dvigubai daugiau vandens (1:2)ir šio santykio reikia laikytis ne iš akies, o absoliučiai tiksliai. Ryžių kruopoms, jeigu jos verdamos vandenyje – galioja kita taisyklė: 200 ml kruopų ir 300 ml vandens (2:3). Jeigu šitai pamiršite – košė nebus skani.

Grikių košei pakanka sandaraus dangčio, stiprios ugnies pirmąsias 3 – 5 minutes, kol užverda vanduo, o paskui reikia virti ramiai. Baigiant ugnis turi būti sumažinama dar labiau, kol vanduo visiškai išvirs ir jo neliks ne tik paviršiuje, bet ir katilėlio ar puodo dugne. Puodas geriau ne emaliuotas, bet storu, ir dar geriau – apvaliu dugnu, nes tokiame vanduo išverda greičiau ir kruopos vienodai kaista bei brinksta.

Dar viena svarbi kruopų virimo taisyklė: įbėrus kruopų ir užpylus jas vandeniu, nereikia jų judinti, kilnojant dangtį. Košei svarbu ne tiek vanduo, kiek garai, todėl juos išleisti – tai neduoti pakankamai šilumos: taigi košė svils, džius. O jei per vidurį virimo pripilsime dar vandens, košė gali pervirti.

Košei svarbu kokybiški grūdai ir minkštas vanduo. Tos pačios rūšies kruopų, kurios mums atrodo visiškai tokios pat, grūdai būna vis kitokios kokybės: tai labiau pribrendę, sunokę, tai žalesni, sausesni, krakmolingesni. Košei dar svarbiau nei kruopos, yra tinkamas vandens arba kito skysčio kiekis. Vanduo taip pat gali būti labai skirtingas: minkštas, kietas, vidutinis, prisotintas mineralinių druskų, stipriai chloruotas ir t.t. Verdant košę šios vandens savybės kur kas svarbesnės, nei verdant sriubą. O juo labiau mėsą, žuvį, daržoves ar antinkščius. Kodėl?

Todėl, kad išvirę koldūnus ar bulves, vandenį, kuriame jie virė nupilame. Jis mums buvo reikalingas tik kaip terpė. Kartais vandenį nupilame ir išvirę žuvį, mėsą. Jei valgysime sriubą arba sultinį, virtą iš kieto vandens, tai iš karto pajusime, kad jis šiek tiek neskanesnis už virtą iš minkšto vandens. Visiškai kitaip būna verdant košes.

Virdami grūdai, ypač smulkinti, sugeria beveik visą vandenį arba didesnę jo dalį. Taigi vanduo niekur neišgaruoja!Jis įsigeria į grūdus, lieka košėje, sudaro jos neatskiriamą dalį. Paprasčiausiai iš anksto paragauti vandenį ir prireikus jį pakeisti. Užvirinkite truputį vandens ir puoduke užpilkite šaukštelį juodosios arbatos, o paskui paragaukite. Prisotintas mineralinių druskų kietas vanduo turės nemalonų metalo prieskonį: arbata bus kartoka.

Tačiau ką daryti, jei vandens negalima pakeisti? Pasirodo, jog šiuo atveju yra išeitis: reikia užvirinti vandenį ir tik po to jame virti košę. Ji nuo to būna tik skanesnė. Yra ir dar vienas būdas, kurį naudoja Pietų ir Rytų tautos: vandenyje grūdai tik pusiau išverdami. Taip neleidžiama jiems prisigerti vandens. Paskui vanduo nupilamas, o į pusiau išvirtą košę pilame truputį pieno, ir ji toliau laikoma ant ugnies tol, kol visiškai jį sugeria. Sviesto dėjimas į košę irgi suminkština vandenį, todėl jos skonis pagerėja.