Nuo meilės, didžiulės aistros, nenumaldomo potraukio iki neištikimybės – vienas žingsnis. Čia prisiekiame meilę, o čia jau, žiūrėk, ryžtamės neištikimybei, tikėdamiesi, kad seksas su nauju partneriu suteiks ypatingų pojūčių. Anot statistikos, mylintis su savu partneriu, įmanoma patirti daug daugiau malonumo nei su svetimu. Kodėl? Savo žmogaus kūną puikiai pažįstame, o svetimą reikia „prisijaukinti“, pajusti jo kvapą. Atradimai masina, bet galima ir smarkiai nusivilti. Tarkim, į šoną nusukęs vaikinas ar mergina pasirengia mylėtis ir pamato, kad partnerio kūnas, o gal elgesys neatitinka lūkesčių. Nepažįstamas prakaito, burnos, net lytinių organų išskyrų kvapas gali labai suerzinti. Dėl nežinomų priežasčių gali praeiti noras suartėti arba pasimylėjus gali užklupti nusivylimo jausmas...

Kad ir kiek besvarstytume, vis dažniau ieškoma partnerio vienai nakčiai, vengiama įsipareigoti. Anot seksologų, kaitaliojant „mylimuosius“, prarandamas suvokimas, ko iš tiesų norime. Žinoma, ne visi blaškosi mylėdamiesi su dešimtimis ar šimtais partnerių. Yra žmonių, kurie seksualiai neapsisprendę ir turi kelis nuolatinius meilužius: pirmadieniui, trečiadieniui ir savaitgaliui. Tačiau tokių, kurie net ir turėdami mylimą žmogų progai pasitaikius vis tiek pasuka „į kairę“, dauguma. Kas juos verčia būti neištikimus?

Net ir išradingiausius sekso partnerius kartais apninka rutina. Visos pozos išbandytos, visi erotiniai taškeliai iščiupinėti, o baisiausia, kad seksas nebeteikia džiaugsmo kaip anksčiau. Atsidūrus po viena antklode su mylimuoju, labiau norisi pažiūrėti televizorių ar paskaityti laikraštį nei mylėtis...Seksologai įspėja: seksas – santykių barometras. Jei jis prastas ir retas, kuris nors vienas ima žiūrėti „į kairę“...

Kita vertus, kyla kitų klausimų: ar įmanoma išvengti seksualinės rutinos ir visą gyvenimą geisti vieno partnerio? Ypač tada, kai turimi netenkina, o sutikti gatvėje stumia į nuodėmę. Juk bet kuriam sveikam vyrui (ne impotentui) sunku susilaikyti nuo pagundos, kai jo mylimoji seniai pamiršo kelią į kosmetikos saloną ir sporto salę, o gatvėje pilna gražuolių, vylingai kraipančių liaunus klubus. Moteris irgi negali likti šalta kaip ledkalnis, pamačiusi apoloniškos išvaizdos vyrą, nes jos vyrukas jau seniai užsiauginęs nemažą pilvą ir atsiduoda tepalais bei alumi.

Senovėje šamanai, burtininkai ir žiniuonys bandė sukurti ištikimybės eliksyrą. Ir šiuolaikiniai seksologai, propaguojantys monogamiją, tik skėsčioja rankomis – iš tiesų būti ištikimam ne tik sunku, bet beveik neįmanoma. Šiuolaikiniai psichoterapeutai, tyrinėdami įvairias priklausomybes, - nuo narkotikų, alkoholio, azartinių žaidimų – teikia stulbinamą išvadą: žmogus silpnas, todėl pasiduoda pagundoms. Taip, jis – malonumų vergas. O didžiausi malonumai – skanus maistas, poilsis, pramogos ir, be abejo, seksas...

Galima daryti prielaidą, jog kaitaliodami partnerius tikimės patirti kuo daugiau malonumo. Mokslininkai teigia, jog egzistuoja polinkio į neištikimybę genas. Polinkis į neištikimybę yra sąlygotas istorijos. Kaip teigiama, akmens amžiuje niekas nežinojo, kas yra monogamija. Visi gentainiai bendrai augino vaikus. Buvo įprasta turėti kelias ar net keletą mylimųjų bei sugulovių. Santuoka atsirado tik civilizuotoje visuomenėje, nes kiekvieno žmogaus pasąmonėje glūdi noras turėti daug partnerių, polinkis į poligamiją. Jei tikėtume šia teorija, mintis apie ištikimybę iki grabo lentos – utopija. Tačiau perskaičius šį straipsnį neverta imti kamantinėti partnerį, įtarinėti jį buvus neištikimu. Juk be instinktų žmoguje egzistuoja dar ir jausmai, kurie dažnai sulaiko nuo klystkelių.