Su savo sodais mes bendraujame per emocijas ir pojūčius. Mėgstamo augalo kvapas gali sukelti euforiją, o pūkuotų vilnotosios notros, dar vadinamos asilo ausimis, lapų glostymas veikia raminamai.

Regėjimas

Kalbėdami apie regėjimą, paprastai omenyje turime tiesioginį optinį įspūdį, sukeltą medžio, gėlių lysvės ir visko, ką aplinkui  matome, patinka mums tai ar ne. Regėjimas sode reiškia labai daug. Žiūrėdami į medį, mes tirsime jo kamieno formą, išsikerojusias šakas, susipynusią lają. Pastebėsime gysleles ant lapų, žievės raštą, pro mūsų akis neprasprūs ant jo zujantys ir savo gyvenimą gyvenantys maži padarėliai. Galbūt mes pagalvosime, jog medis mums primena susikūprinusį senį, nušviestą vakarėjančio dangaus žaros.

Sode galite kuo puikiausiai stebėti metų laikus. Tam, kad sodas būtų įdomus ištisus metus, augalus reikia sodinti labai rūpestingai. To pasiekti galime:

• Skirtingu laiku žydinčius augalus dėstydami eilėmis.
• Tos pačios spalvos, tačiau skirtingu metu žydinčias gėles pasodindami viena po kitos einančiomis eilėmis.
• Maišydami skirtingu metu žydinčius augalus.
• Rinkdamiesi ilgai žydinčių ir ryškių spalvų augalų rūšis.
• Pirma sodindami medžius, o tarpus užpildydami daugiamečiais augalais.

Tai, ką mes regime sode į jį žiūrėdami, yra nepaprastai svarbu. Ne tik dėl malonumo, kurį šis vaizdas mums suteikia, bet ir dėl neįsisąmoninto įspūdžio, galinčio veikti mus psichologiškai. Netvarka sode, kaip ir namuose, taps nuolatiniu susierzinimo šaltiniu.

Garsas

Moderniame pasaulyje beveik neįmanoma apsisaugoti nuo mechanizmų ar transporto keliamo triukšmo – net ir sode. Tačiau, sodindami medžius ir tankias gyvatvores, galime jį sušvelninti iki tam tikro laipsnio. Iš tikrųjų pats sodas nėra tylus, ir mes turėtume tik skatinti natūralius garsus. Ausiai visada malonus paukščių čiulbėjimas, išskyrus galbūt šaižų varnų krankimą ir pasikartojantį balandžių burkavimą. Rūpestingai sodindami augalus, mes galime padrąsinti mažuosius giesmininkus, prisiviliodami juos į sodą uogomis, sėklomis ir vabzdžiais, kurie čia gyvens, jei tik nepurkšime augalų chemikalais. Medų renkančių bičių dūzgimas irgi sveikintinas triukšmas. Jį galime skatinti, augindami bičių mėgstamus augalus.

Mus ramina vandens čiurlenimas, bambukų, gluosnių ir aukštos žolės švelnus šnarėjimas pučiant vėjeliui. Puiki mintis – Eolo arfos ir mediniai arba kevaliniai vėjo varpeliai, su sąlyga, jog laikysime juos arti namų, kad šie neužgožtų malonių gyvūnijos ir augalijos skleidžiamų garsų. Ankstyvą rudenį turėtume rasti laiko sugrėbti nukritusius lapus ir kaip vaikai tiesiog pasidžiaugti jų tyliu šnabždėjimu.