Kičo interjeras
- 2009 Gru 29
Terminas „kičo interjeras” atsirado palyginti neseniai ir yra naujos mados kategorija interjere. Pagrindinė idėja – pasišaipymas iš meno tradicijų, skonių ir stilių. Tai savotiškas architektūros nihilizmas, neigiantis visus jos ankstesnius pasiekimus. Atvira beskonybė tampa pasirinkimo principu, o rėžiantis akis interjero spalvų ir detalių nesuderinamumas – pagrindinis skiriamasis ženklas. Pavyzdžiui, paauksuoti rėmų lipdiniai, ant ryškiai mėlynų lubų – stambios spindinčios žvaigždės, palei sienas simetriškai sustatyti palmių kūgiai, o grindys išklotos keraminėmis plytelės su rytietiškais motyvais.
Kada ir kaip gimsta kičas
Daiktai kičo stiliumi madingais tampa tada, kai senieji gero tono pavyzdžiai pabosta ir sukelia melancholiją, o naujoji estetika dar nesusiformavusi. Istoriškai tai paprastai sutampa su kokiomis nors krizėmis: socialinėmis ar ekonominėmis, kai aplinka tampa nestabili, ir visuomenė laukia permainų. Todėl šio stiliaus daiktų mados neilgaamžės.
Bet visada yra žmonių, kurių charakteriui iš prigimties būdingas nihilizmas, jiems patinka šokiruoti aplinkinius, neigti autoritetus. Tokie žmonės bet kokioje epochoje, švelniai tariant, originaliai rengiasi ir su tokiu pat originalumu kuria savo namų interjerą. Tai kad, kičas, kaip stilius, yra pastovus.
Kičas gimsta iš perdėto turtingumo ir nenuosaikumo arba, priešingai, iš didžiulio, krentančio į akis, skurdo. Bet kokiu atveju – tai siekis būti ryškiu, tokiu būdu parodant savo išskirtinumą.
Ironiškas ir „rimtas” kičas
Dažniausiai, mėgiamiausia kičo stiliaus tema yra pseudoistorinė architektūra ir interjerai. Aštriaubriauniai užmiesčio kotedžų bokštai ir bokšteliai, be saiko „puošiantys” tokius kūrinius, siauri gotiški langai sąjungoje su šiuolaikinėmis žaliuzėmis ir roletinėmis langinėmis, ir atitinkamas vidinis apstatymas: milžinišką „riterišką” svetainę puošia elektrinis židinys. Visa tai – tipiškas kičas, bet ne ironiškas, o rimtas. Kai šeimininkas ne tik, kad nepastebi klastočių, bet yra įsitikinęs, kad jos atrodo kaip originalai.
Be kičo, atsirandančio, kaip „aukštos kilmės” klastotės, yra kičas – meno stilius. Jo esmė – apgalvotas siekis kurti daiktus – neiginius ir kūrinius – pašaipas. Būtent tuo jausmu vadovaujasi net įžymūs dizaino metrai, su jumoru kartais kurdami šedevrus – parodijas.
Kičas iš skurdo
Kičo interjero, kilusio iš skurdo, pavidalas visai kitoks. Jis turi daug bendro su gatvių graffiti ir pankų filosofija. Tokiuose interjeruose pagrindiniai elementai yra užuolaidos iš polietileno, savadarbės pertvaros, sieninė ryški neoninė dailė, kurta aerozoliniais dažais, ir baldai, rasti sąvartynuose. Šis interjeras turi ne tiek daug pasekėjų, kaip jo turtingasis giminaitis, o ironija jame užleidžia vietą agresijai. Gyventi tokiame interjere galima tik esant tam tikrai sielos būsenai, kuri negali tęstis amžinai.
Vakarų šalyse, kur rafinuotu ir skoningu interjeru jau nieko nenustebinsi, vienu metu egzistavo net specialios rekomendacijos dizaino žurnaluose, kaip pačiam apipavidalinti savo būstą, paverčiant jį meno kūriniu. Taip vadinamo „liaudies dizaino” estetika rėmėsi tuo, kad kiekvienas žmogus turi savyje tam tikrą kūrybinį potencialą ir savitą grožio pajutimą.
Tuose žurnaluose, galima buvo gauti ir tokių patarimų, pvz., nulupti tapetus nuo kažkokios sienos dalies ir trafareto pagalba nudažyti atsiradusias tuštumas. Kad trafaretai būtų „meniškai“išraiškingi, juos rekomendavo rinktis kuo įvairesnius: nuo juostelių ir rutuliukų iki gyvūnų ir paukščių siluetų. O štai patarimas kaip atnaujinti pabodusius baldus. Tereikia, pasirodo, kai kur nugramdyti laką ir tas vietas padažyti dažais, turinčiais aukso blizgesį. Apvyniojus spintos kojas lipnia sidabrine juosta, nesunku paversti ją dizaino šedevru.
Daiktai kičo stiliumi madingais tampa tada, kai senieji gero tono pavyzdžiai pabosta ir sukelia melancholiją, o naujoji estetika dar nesusiformavusi. Istoriškai tai paprastai sutampa su kokiomis nors krizėmis: socialinėmis ar ekonominėmis, kai aplinka tampa nestabili, ir visuomenė laukia permainų. Todėl šio stiliaus daiktų mados neilgaamžės.
Bet visada yra žmonių, kurių charakteriui iš prigimties būdingas nihilizmas, jiems patinka šokiruoti aplinkinius, neigti autoritetus. Tokie žmonės bet kokioje epochoje, švelniai tariant, originaliai rengiasi ir su tokiu pat originalumu kuria savo namų interjerą. Tai kad, kičas, kaip stilius, yra pastovus.
Kičas gimsta iš perdėto turtingumo ir nenuosaikumo arba, priešingai, iš didžiulio, krentančio į akis, skurdo. Bet kokiu atveju – tai siekis būti ryškiu, tokiu būdu parodant savo išskirtinumą.
Ironiškas ir „rimtas” kičas
Dažniausiai, mėgiamiausia kičo stiliaus tema yra pseudoistorinė architektūra ir interjerai. Aštriaubriauniai užmiesčio kotedžų bokštai ir bokšteliai, be saiko „puošiantys” tokius kūrinius, siauri gotiški langai sąjungoje su šiuolaikinėmis žaliuzėmis ir roletinėmis langinėmis, ir atitinkamas vidinis apstatymas: milžinišką „riterišką” svetainę puošia elektrinis židinys. Visa tai – tipiškas kičas, bet ne ironiškas, o rimtas. Kai šeimininkas ne tik, kad nepastebi klastočių, bet yra įsitikinęs, kad jos atrodo kaip originalai.
Be kičo, atsirandančio, kaip „aukštos kilmės” klastotės, yra kičas – meno stilius. Jo esmė – apgalvotas siekis kurti daiktus – neiginius ir kūrinius – pašaipas. Būtent tuo jausmu vadovaujasi net įžymūs dizaino metrai, su jumoru kartais kurdami šedevrus – parodijas.
Kičas iš skurdo
Kičo interjero, kilusio iš skurdo, pavidalas visai kitoks. Jis turi daug bendro su gatvių graffiti ir pankų filosofija. Tokiuose interjeruose pagrindiniai elementai yra užuolaidos iš polietileno, savadarbės pertvaros, sieninė ryški neoninė dailė, kurta aerozoliniais dažais, ir baldai, rasti sąvartynuose. Šis interjeras turi ne tiek daug pasekėjų, kaip jo turtingasis giminaitis, o ironija jame užleidžia vietą agresijai. Gyventi tokiame interjere galima tik esant tam tikrai sielos būsenai, kuri negali tęstis amžinai.
Vakarų šalyse, kur rafinuotu ir skoningu interjeru jau nieko nenustebinsi, vienu metu egzistavo net specialios rekomendacijos dizaino žurnaluose, kaip pačiam apipavidalinti savo būstą, paverčiant jį meno kūriniu. Taip vadinamo „liaudies dizaino” estetika rėmėsi tuo, kad kiekvienas žmogus turi savyje tam tikrą kūrybinį potencialą ir savitą grožio pajutimą.
Tuose žurnaluose, galima buvo gauti ir tokių patarimų, pvz., nulupti tapetus nuo kažkokios sienos dalies ir trafareto pagalba nudažyti atsiradusias tuštumas. Kad trafaretai būtų „meniškai“išraiškingi, juos rekomendavo rinktis kuo įvairesnius: nuo juostelių ir rutuliukų iki gyvūnų ir paukščių siluetų. O štai patarimas kaip atnaujinti pabodusius baldus. Tereikia, pasirodo, kai kur nugramdyti laką ir tas vietas padažyti dažais, turinčiais aukso blizgesį. Apvyniojus spintos kojas lipnia sidabrine juosta, nesunku paversti ją dizaino šedevru.
- Grupė Buitis, interjeras
