Sodas- nuostabus dalykas, kuris gali teikti ne tik praktinę naudą, bet ir tapti puikiu prieglobsčiu po dienos darbų. Senovės Indijoje, Kinijoje sodai buvo skirti tik didikų ir karalių poilsiui bei pramogoms.Tokie, milžinišką plotą užimantys, sodai įeidavo į bendrą gyvenamųjų pastatų ansamblį, buvo puošiami tvenkiniais ir skulptūromis. Sodų tradicijos į Europą atkeliavo iš Azijos kraštų. Šilko keliu buvo gabenamas ne tik šilkas, bet ir daug kitų prekių, tarp kurių ir egzotiški Azijos augalai. Ar galėjote pagalvoti, kad obelys taip pat buvo atgabentos iš Azijos?  Žinoma, pirmiau jas ėmė auginti egiptiečiai ir tik vėliau šie vaismedžiai pasiekė Europą. Viduramžiais, Europoje didžiausius sodus turėjo vienuolynai, karaliai ir didikai. Iš istorijos žinome, kad ne visiems valstiečiams seniau buvo leidžiama turėti nuosavos žemės sklypą, todėl Europoje sodų tradicijos vystėsi lėtai. Pirmiausiai, sodininkystė išsiplėtė Italijoje, Prancūzijoje, Anglijoje. Kas gi nežino garsių Italijos vynuogynų ar Provanso sodų Prancūzijoje. XVI amžiuje, Prancūzijoje buvo išleistas pirmasis sodininkystės žurnalas, kuriame aprašytas vaismedžių sodinimas, skiepijimas ir kiti darbai. Dalindamiesi savo patirtimi ir žiniomis žmonės išmoko sodininkystės paslapčių. Šiandien sodą turi kone kiekvienas ir tvarkosi jame kaip tinkamas. Vieniems jis reikalingas tik poilsiui ar aplinkos puošimui, kitiems tai pragyvenimo šaltinis, kiti nori „madingo“ sodo. Kad ir kaip bebūtų, sodas tai kūryba, savęs ieškojimas ir atradimas gamtoje.