Deja, pyktis ir įtūžis taip pat yra mūsų gyvenimo dalis. Nėra tokių žmonių, kurie nesinervina ir niekada gyvenime nepyksta. Pasirodo, yra du pykčio ir įtūžio tipai: „baltasis įtūžis“ ir „raudonasis įtūžis“. Jie pasireiškia skirtingai. Vieni žmonės pyktį išrėkia, o kiti užgniaužia savyje. Tie, kurie daug rėkia yra „raudonieji“ :) . Konflikto metu, tokie žmonės riaumoja, jų veidas tampa raudonas, judesiai nevisiškai koordinuoti (iš šalies turbūt atrodo juokingai :) ). Tačiau praėjus pykčiui jie jaučia palengvėjimą, nusiramina ir dažniausiai gailisi ką nors aprėkę. Beje, „raudonasis įtūžis“ karjeros siekiančiai moteriai gali pakišti koją. Sociologai nustatė, kad vyrai nemėgsta nesivaldančių moterų, jos neturi šansų kopti karjeros laiptais. O „baltieji“, konflikto metu, sustingsta vietoje ir neva tvardosi, nors iš tikrųjų jų viduje „sprogsta bomba“. Konflikto metu „baltieji“ įsitempia, sugniaužia kumščius, sukanda dantis, išblykšta. Praėjus konfliktinei situacijai,jie niekaip negali atsipalaiduoti, juos slegia sunkumas. Galiausiai taip kaupdami pyktį savo viduje, „baltieji“ sunkiai užmiega, juos gali pradėti kankinti migrena, širdies sutrikimai. Tai nereiškia, kad dabar visi turime rėkti ir „putotis“ :) . Reikėtų konfliktus išmokti spręsti civilizuotai:
Pakeiskite savo elgesį konflikto metu, nebūtina nei rėkti, nei leistis puolamam, tiesiog valandėlę palaukite, o tada bendraukite.
Galvokite ką kalbate! Pokalbio partneris turi žinoti dėl ko jūs pykstate-priešingu atveju, jis tik įsižeis.
Kalbėkite tik apie konkrečius dalykus. Jokių apibendrinimų („Tu manęs niekada neišklausai!), jokių naikinančių išpuolių („Kuo gi tu save laikai?“).
Geriausia konfliktą paversti juokais, o po to ramiai pasikalbėti :) .