Geiša skamba išdidžiai, tačiau daug kam ji asocijuojasi su kurtizane ar šiaip „barakuda“. Tačiau taip nėra. Geiša, išvertus iš japonų kalbos reiškia „meno žmogus“. Tai moteris, mokanti šokti, dainuoti ir sugebanti dar daug dalykų, tarp kurių ir vyrų viliojimo menas. Tačiau tikrosios Japonijos geišos savo nekaltybę saugo vieninteliam mylimajam. Geišomis tampama, kai tėvai jaunas mergaites atiduoda į geišų namus. Ten, vyriausioji geiša moko mandagaus elgesio, šokio, dainavimo, tapybos, grojimo kokiu nors tradiciniu instrumentu, arbatos ceremonijos vedimo ir visa tai tam, kad suaugusios jos susirastų savęs vertą vyrą arba paveldėtų vyriausios geišos titulą. Į geišų namus einama kaip į meno meką. Jos priiminėja garbius svečius, vyrišką giminę džiugina savo talentais ir grožiu. Visuomenėje yra „nusėdęs“ stereotipas, kad geiša ne kas kita kaip elitinė prostitutė. Tai yra tikrų tikriausias mitas, nes save gerbianti geiša niekada neleis sau nieko, kas galėtų peržengti griežtas geišų namų taisykles ( tarp jų ir meilė už pinigus). Be abejo, savo sugebėjimais, santūrumu, mokėjimu grakščiai valdyti kūną, geišos neabejotinai patraukia vyrų dėmesį, tačiau atsiduoda tik vieninteliam. Kai geiša sutinka savo mylimąjį, už jo išteka ir palieka geišų namus. Tikra japonų geiša yra tarsi porcelianinė lėlė, su tradiciniais apdarais, sniego baltumo veidu, aplink ją tarsi tvyro kažkokia nežemiška aura. Tačiau yra ir kita medalio pusė. Neturtingoje šeimoje gimusias mergaites tėvai atiduoda i geišų namus prieš jų valią. Jos negali džiaugtis vaikišku gyvenimu, rinktis kur studijuoti suaugus, turėti draugų. Geišos neturi daug laisvės. Dažniausiai vyras išsirenka geišą, veda ir ji tampa turtingų namų šeimininkė. Ar ji laiminga turbūt niekas nė nepaklausia...