Rūmų parkų ansambliai su itališko baroko terasomis plačiomis alėjomis, klasicizmui būdingais vandens telkiniais primena pačius nuostabiausius Europos parkų kūrėjų šedevrus. Tokie parkai puikiai tiko puotoms, karnavalams, teatro vaidinimams, žaidimams ar šokių vakarams. Soduose driekėsi alėjos, skliautuoti koridoriai, žalieji „kabinetai“ ir „salės“, kurių sienos buvo formuojamos iš „gyvų“ statybinių medžiagų – genimų medžių bei krūmų. Tikrais dekoratyvinio meno kūriniais tapdavo ne tik paradu dvelkiantys parteriai, sudaryti iš sudėtingų gėlių kompozicijų, bet ir karpyti medžiai, krūmai. Ypač iš Olandijos atvykę kraštovaizdžio kūrėjai mėgdavo rūmų soduose suformuoti geometrinius bosketus, labirintus. Pastarieji yra atkeliavę iš mitinių laikų, bet vis dar nepraradę įspūdingumo ir patrauklumo.

Anot senojo graikų mito, Kretoje Dedalas Minotaurui buvo pastatęs rūmus – labirintą. Viduramžiais labirintas, kaip alegorinę sąvoka, įprasmindavo visas mįslingas, klaidžias, specialiai komplikuotas architektūros formas. Buvo madinga bažnyčių grindyse sudėlioti mozaiką – labirintą. Jis žymėdavo atgailautojams skirtą kelią, kurį melsdamiesi jie turėjo įveikti. XVIII a. parkuose atsirado vis daugiau labirintų, skirtų pramogai. Netgi labai mažus sodus puošė klaidžių architektūros formų junginys, padarytas iš tvarkingai apkirptų krūmų. Pavyzdžiui, Tado Kosciuškos grįžusio iš Amerikos 1784 m., labirintas, pagal išlikusį tarnaitės aprašymą, buvo sudarytas iš išraižytų takelių. Jais, nieko aplinkui nematant dėl tankios lajos, buvo einama ilgiau nei dešimt minučių.

Gyvatvorių menas, atsiradęs Italijoje ir Prancūzijoje, pasklido po visą Europą. Prie pilių, dvarų, rūmų buvo įrengiami įvairių tipų labirintai, aptvarai, daromi „žalieji salonai“, dengtos alėjos, altanai. Lietuvoje labirintams geriausiai tiko kadagiai, erškėtrožės, raugerkšniai, iš atvežtinių augalų – bukmedžiai, sausmedžiai, skirptai.

Iki šių dienų stebimasi ir grožimasi išlikusiais ar atnaujintais žaliaisiais aptvarais. Tai tikras menas, suklestėjęs baroko epochoje. Vėlesniais laikais dekoratyvios augalų formos parkuose buvo neatsiejama dvarų ir rūmų ansamblių dalis.