Atpažink melagį
- 2009 Spa 26
Iš prigimties žmonės yra linkę pasitikėti vienas kitu. Iki tol, kol nenusivilia. Tada pasitikėjimas pasiekiamas kiek sunkiau, bet vėlgi – žmogumi „geru“ veidu taip ir norisi tikėti. Be to, žmonės yra protingos būtybės, tad tikrai gali išmokti keletą patarimų, kaip atskirti tuos, kurie meluoja. Nepriklausomai, kokio gražaus veido bebūtų :).
Taigi, būk šališka. Kaip jau minėjau prieš tai, žmonės patraukliais nekaltais veidais irgi gali būti melagiai, ir jiems dėl to tik lengviau tave apkvailinti. Atmesk bet kokius galimus tendencingumus. Ant meluojančių žmonių veido tikrai nebūna parašyta, kad jie yra melagiai.
Atmink, kad melagiams pameluoti paprastai pasiseka dėl to, kad mes norime tikėti jų melu. „Tikrai? Aš galiu uždirbti milijoną dolerių? Tik todėl, kad tu taip sakai?“. Arba dar geriau – „Jis namo negrįžo dėl to, kad gelbėjo skęstančių šuniukų šeimyną. Ir po to visą naktį ieškojo jiems prieglobsčio“. Turbūt jau dabar purtai galvą, kad tokiu pasiaiškinimu tikrai nepatikėtum, nes jis visiškai absurdiškas, tačiau rašydama tokį pavyzdį aš norėjau parodyti ne tai. Norėjau pasakyti, kad kartais patikime tokiais dalykais, kuriais nevertėtų ir vien dėl to, kad kažkur giliai viduje norėjome kažką pateisinti ar save nuraminti.
Nesugalvok pasitikėti stereotipais. Tikrai ne visi meluojantys intensyviau mirkčioja, nusuka akis nuo tavęs, liečia savo nosį, neišsėdi vienoje vietoje ar dar velniai žino ką daro. Taip, kaip kad tu įsivaizduoji mokanti skaityti kūno kalbą, taip kažkas savo kūno kalbą gali mokėti valdyti. Tuomet tau tikrai nepasisekė, nes tikrieji dažnai praktikuojantys melagiai tau žiūrės tiesiai į akis ir nė nemirktelės.
Atkreipk dėmesį į žmonių elgseną. Melą iš kūno kalbos gali atpažinti tik tuo atveju, jei pažįsti tą žmogų. Stebėk, kaip jis elgiasi kai tikrai nėra jokio pagrindo meluoti (pasakoja apie patikusį filmą, apie atostogas ir pan.), ir tuomet, kai jis ims meluoti, turėtum pastenėti pasikeitusį elgesį. Ir tai tikrai nebūtinai turi būti susiję su mirksėjimu ar nosies lietimu. Kiekvienas esam individualus, tad ir elgiamės individualiai.
Fiksuok detales. Žmogus, pasakodamas kažkokią istoriją, paprastai ją kuria vietoje – pagal situaciją. Norėdama patikrinti, ji buvo melaginga ar ne – klausk klausimus. Jis bus priverstas istoriją kartoti, o jei ji buvo melaginga – didelė tikimybė, kad pats melagis susimaišys savo pasakytose detalėse.
Remiantis vienu atliktu tyrimu, galima teigti, kad meluojantys ypač retai naudoja pirmojo asmens žodžius. Tad gali melą bandyti atsekti ir pagal tai.
Taip pat yra ištirta, kad meluoti yra daug lengviau kalbantis telefonu, nei akis į akį. Taip pašnekovas yra neįasmeninamas, ir melagiui melas tampa ne toks sunkus.
Taigi, būk šališka. Kaip jau minėjau prieš tai, žmonės patraukliais nekaltais veidais irgi gali būti melagiai, ir jiems dėl to tik lengviau tave apkvailinti. Atmesk bet kokius galimus tendencingumus. Ant meluojančių žmonių veido tikrai nebūna parašyta, kad jie yra melagiai.
Atmink, kad melagiams pameluoti paprastai pasiseka dėl to, kad mes norime tikėti jų melu. „Tikrai? Aš galiu uždirbti milijoną dolerių? Tik todėl, kad tu taip sakai?“. Arba dar geriau – „Jis namo negrįžo dėl to, kad gelbėjo skęstančių šuniukų šeimyną. Ir po to visą naktį ieškojo jiems prieglobsčio“. Turbūt jau dabar purtai galvą, kad tokiu pasiaiškinimu tikrai nepatikėtum, nes jis visiškai absurdiškas, tačiau rašydama tokį pavyzdį aš norėjau parodyti ne tai. Norėjau pasakyti, kad kartais patikime tokiais dalykais, kuriais nevertėtų ir vien dėl to, kad kažkur giliai viduje norėjome kažką pateisinti ar save nuraminti.
Nesugalvok pasitikėti stereotipais. Tikrai ne visi meluojantys intensyviau mirkčioja, nusuka akis nuo tavęs, liečia savo nosį, neišsėdi vienoje vietoje ar dar velniai žino ką daro. Taip, kaip kad tu įsivaizduoji mokanti skaityti kūno kalbą, taip kažkas savo kūno kalbą gali mokėti valdyti. Tuomet tau tikrai nepasisekė, nes tikrieji dažnai praktikuojantys melagiai tau žiūrės tiesiai į akis ir nė nemirktelės.
Atkreipk dėmesį į žmonių elgseną. Melą iš kūno kalbos gali atpažinti tik tuo atveju, jei pažįsti tą žmogų. Stebėk, kaip jis elgiasi kai tikrai nėra jokio pagrindo meluoti (pasakoja apie patikusį filmą, apie atostogas ir pan.), ir tuomet, kai jis ims meluoti, turėtum pastenėti pasikeitusį elgesį. Ir tai tikrai nebūtinai turi būti susiję su mirksėjimu ar nosies lietimu. Kiekvienas esam individualus, tad ir elgiamės individualiai.
Fiksuok detales. Žmogus, pasakodamas kažkokią istoriją, paprastai ją kuria vietoje – pagal situaciją. Norėdama patikrinti, ji buvo melaginga ar ne – klausk klausimus. Jis bus priverstas istoriją kartoti, o jei ji buvo melaginga – didelė tikimybė, kad pats melagis susimaišys savo pasakytose detalėse.
Remiantis vienu atliktu tyrimu, galima teigti, kad meluojantys ypač retai naudoja pirmojo asmens žodžius. Tad gali melą bandyti atsekti ir pagal tai.
Taip pat yra ištirta, kad meluoti yra daug lengviau kalbantis telefonu, nei akis į akį. Taip pašnekovas yra neįasmeninamas, ir melagiui melas tampa ne toks sunkus.
